Kaip aš vakar nukabinau mergą "Panterose"


Vakar kažkaip gana nykiai vyko prasiėjimas po miesto girdyklas. Iš pradžių su Juste buvo linksma, pavalgėm išgėrėm pašnekėjom, bet po to prisijungė Justės whiny bitch draugas Rokas su savo “man Pianomane nepatinka, nėra kur atsisėst, aš negeriu nerūkau, kačialinuosi dabar”, tad galiausiai išsiskirstėm į skirtingas pasaulio puses.

Buvau šen bei ten, nuėjau į diskoteką už 5 Lt, diskanas buvo nieko, bet pabodo. Parašiau Jovarui, Jovaras “<…> as panterose db, bet tuoj nersiu nx is cia ciuju”. Aš jau iki tol turėjau bendrą suvokimą, kas tos “Panteros”, bet labai užsinorėjau pamatyt pats; Jovaras bandė atkalbėt, “cia gal biski ne jusu fauna”, “(Ateik - L.V.), jei ileis:D”. Nu blyn, challenge accepted!

Įžengiu, ir jau nuo rūbinės akivaizdu, kad įkvepianti vieta. 4x4x4 apsauginiai, kur ant kaklo nesimato kur baigiasi tribal nakolas ir prasideda služ bezopasnosti headsetas. Designuotas security personnel prie kiekvienų durų (rūbinės, tūliko, rūkomojo). Panašaus į apsauginius sudėjimo bernai in their late twenties - early thirties, mažesnio už 180 cm nėra, bicas tricas sėdi, sixpackas kas be ko, trapecija (ar kaip ten vadinasi) yra, šukuosena semi short; prasilenkiant su tokiu iš kelio pasitraukia tik tada, jeigu tuo metu su panele, visais kitais atvejais reikia apeiti ratu. Ledinės (pagal klasikinį supratimą, ne pagal mano skonį) mergos, kablai kokteiliukas vsiotakoje. Apskritai, visi labai nepatikliai į mane ten žiūrėjo, tarsi aš ten būčiau atėjęs kokį humoristinį slabakų šou surengti; bet man px, mano siela žurnalistinė, aš į pasaulį žvelgiu su didžiu susidomėjimu, tai iškart man pradėjo ten patikti.

Jovaras buvo su savo draugeliu Justu iš fabų. Justui, pasak Jovaro, daug geriau sekės šitam kontingente, nes (čia ir toliau - mano išvados) Justas atrodo labiau pavalgęs, čiut aukštesnis už Jovarą, ne koks kūdas pizdukas kaulų rinkinys, atrodo kaip tas, kuris anksčiau ar vėliau acquirins chatą ir mersą, ir šiaip Justas labiau panašesnis į tokį, kuris pagauna mamutą ir parneša partnerei. Čia negaliu su savim nesutikti.

Anyway, sėdim kokią ketvirtą-penktą ryto “Panterose”, rūkom (viduj yra rūkykla). Niekas neturi prisidegt. Dvi mergas išmokau užsirūkyt vieną cigaretę nuo kitos, susilaukiu niekinančio (bachūras be zažigalkės) yet dėkingo (cigaretė dega) žvilgsnio. Mergos greit nuneša muilą ant kito foteliuko, vietoj jų atsisėda ~3 jaunuoliai, irgi neturi žiebtuvėlio. Jiems nuo cigaretės prikurkė jau pazoras, bet oh happy day, vienas akim staigiai užmato draugelį: “Beeenai bleeet, zdaroooovaaa nachui, ką tuuuu bleeeet? Piiizda, paaugęs matau. Agirdi, turi prisidegt?” Jaunuoliai irgi pasitraukia nuo sofkės tolimesnei diskusijai su Benu – Benas buvo Vokietijoj, ten darė kažkokias business-like activities, yra ką pasakoti. Vėliau dar girdėjau, kaip ponai (tie patys, o gal jau kiti) trumpam nukrypo į romantinių santykių temą, “<…> aš tai kūrvai ir sakau, <luftpause> pisk tu nachui, žertva tu”, bet nelabai daugiau ką nuklausiau.

Prie manęs atsisėda koks tai (berods) Robertas su (berods) Andželika. Robertas perdėm draugiškas, vaišina rūkyt nors ir neprašiau, lygiaverčiai apsikabina ir mane, ir Andželiką. Sakė, kad dirba ugniagesiu gelbėtoju (“a, čia tipo gaisrininkas?”, “ne - ugniagesys gelbėtojas” – supyko biškį, kitą kartą nesumaišysiu, dabar kai galvoju tai rimtai yra skirtumas), plius dar Robertas sporto klube yra treneris. Gražus bernas, aukštas, sakyčiau su protu užsikačialinęs, raumenys užaugę labiau ne nuo štangos, bet nuo suniokotų automobilių pjaustymo į gabalus ir kelių erelių traukimo iš jų. Roberto panelė Andželika nelabai šneki, kažką numykė kad tipo ar tai verslininkė ar vadybininkė, užtad Robertas yra visiškai panelės nupirktas, sudėjęs į ją galvą ir širdį. Draugauja du mėnesius, bet kitą mėnesį jau piršis (!). Susipažino sporto klube, į kurį Andželika atėjo ir Robertui pareiškė, kad nori ABSų ir viso kito kas priklauso. Robertas po savaitės kitos griebė jautį už ragų - IIRC, Andželika paprašė vandens, Robertas atgal užmetė kažką tokio tipo “norėčiau gert vandenį nuo tavo lūpų”, nu ir štai, dabar jau pora. Labai malonus, mandagus ir geras vaikinas - rimtai, be bajerio.

Mums taip besėdint ir besišnekučiuojant Robertas staiga užmeta: “Žinai, mes chebroj irgi turim tokį draugą kaip tu. Tai mes jį vedam tipo į klubą, pasakom ką daryt ir kaip elgtis, tai jam visai normaliai gaunasi”. Man dar nespėjus susivokti apie ką jis čia kalba, Robertas jau siūlo eit su juo kabint mergų. Man įsijungia “nenene ką tu, aš čia pasėdėsiu parūkysiu”, bet Robertas yra maloniai persistent, sako einam ir viskas. Nu px, einam. Iš rūkyklos traukiant į dancefloorą Robertas greit išdėsto tutorialą: “Karočia, nusižiūri panelę, ane. Tada nesišypsai (sic), prieini prie panelės iš nugaros taip, kad nematytų, paimi už rankos, tipo už riešo, labai svarbu vis dar nesišypsot; tai paimi, paleidi ir nueini vis dar nesišypsodamas, nu čia tipo kad panelė tave pastebėtų ir vėliau neišsigąstų. Tada apeini ratą aplink barą, vėl prieini prie panelės ir nieko neklausęs pradedi su ja šokt.”

Easy peasy. Beeinant link panelių Robertas dar truputį adjustina mano laikyseną (“Nesišypsok. Nesikūprink, išsitiesk sakau.”), už mane išrenka panelę, nurodo: “Tą”. Aš parinktą panelę paimu už riešo, panelė biškį pasižiūri, nusišypso, bet nėr durnų, metodas yra metodas, nesišypsau atgal ir einu paskui Robertą toliau, aplink barą. Viso rato nepadarom, nėra laiko, jau vėlyvas vakaras visgi. Pastovim pusę minutės prie baro, Robertas “nu, einam atgal jau”. Grįžtam prie panelių, Robertas “tai dabar imk panelę už rankų ir pradėk šokt”. Aišku, me being typical me, sumaišau aš tas paneles ir imu už rankų + pradedu šokt su kita, labai panašiai atrodančia. Robertas pataiso “blet, ne ta gi” - ajibat, rimtai, apsidairau, susirandu akimis tą pirmąją panelę, palieku antrąją ant ledo, imu ją už rankų, šoku. Sukamės valso sūkury, Robertas per petį rodo nykštį viršun, tipo deliverinai normaliai.

Ir ką jūs sau manot – panelei matomai patikau, dirtydancino like there’s no tomorrow, po minutės kitos jau panūdo bučiuotis. Bet man jau buvo viena taure per daug (so to say), tai atsiprašiau “einu parūkyt, pabūk čia biškį”. Berūkydamas prisiminiau savo moralę ir išsilavinimą, tai ėjau vėl tos pačios panelės ieškot ir klaust jos vardo, bet jos jau nebebuvo, tai su Jovaru išėjom kebabų, kur vėl trumpai sutikom Robertą su Andželika.

Tai va taip viskas buvo. “Roberto metodą” tikiuosi šįvakar išbandyt ant Samarinaitės, nes gal mūsų meilė visgi turi ateitį.